raindrops.jpg

Antakalnio bunkeriai

Bunkerių kompleksą sudaro penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Vienas bunkerių - dviaukštis. Bunkerius juosia labai siauri tuneliai, arba ventiliacijos kanalai. Netoli požemių likęs akmenimis grįstas kelias, ankščiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Šiuo metu bunkeriai yra apleisti ir yra rengiamas bendras gynybinių įrenginių panaudojimo planas.

Rasti galima: Šilo g., objekto vaizdinė medžaiga


Antakalnio kapinės

Antakalnio kapinės (anksčiau – Karių kapinės) – 1809 m. įkurtos Antakalnio rajone Vilniuje. Čia palaidoti įvairių tautybių kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, meninkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės. Tarybiniais laikais sukurtas paminklas kariams su amžinają ugnimi, palaidota daug to meto politikos veikėjų.

Šiose kapinėse palaidoti:

1919-1920 m. žuvę Lenkijos kariai;
2003 metais perlaidoti 1812 metais žuvę Napoleono armijos karių palaikai, rasti Šiaurės miestelyje, Vilniuje
Aktoriai: Audris Mečislovas Chadaravičius, Vytautas Grigolis, Arnas Rosenas
Dailininkai: Romas Dalinkevičius, Stasys Krasauskas, Albina Makūnaitė, Domicėlė Tarabildienė
Muzikantai ir kompozitoriai: Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė
Politikai: Justas Paleckis, Rolandas Pavilionis, Antanas Sniečkus
Rašytojai ir poetai: Jonas Avyžius, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Antanas Venclova

Rasti galima: Karių kapų g. 11, objekto vaizdinė medžaiga


Antakalnio buvęs trinitorių vienuolynas ir viešpaties Jėzaus bažnyčia

Vienuoliai trinitoriai atvyko į Vilnių 1693 m. Jų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono bei Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva Viešpaties Jėzaus bažnyčia 1694-1717 365. Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir vienuolynasmetais pastatyta priemiestinės Sapiegų rezidencijos teritorijoje. 1700-1705 metais bažnyčios dekoravimo darbus prižiūrėjo (ir pats dekoravo) skulptorius Pietro Pertis. Bažnyčia Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio titulu pirmą kartą konsekruota 1716 m. Kitą dieną į bažnyčią įnešta Jėzaus Nazariečio skulptūra, užsakyta pirmojo vienuolyno viršininko ispano kun. Juozapo ir K. J. Sapiegos lėšomis pagaminta Romoje pagal Madride saugotą stebuklingą Ecce Homo skulptūrą. 1700 m. pasiekusi Vilnių ši skulptūra kurį laiką buvo laikoma vienuolyno koridoriuje, tačiau jau XVII a. pabaigoje trinitorių Generalinė kapitula buvo nusprendusi statyti tokias skulptūras visų trinitorių bažnyčių didžiuosiuose altoriuose. Matyt, todėl ir Vilniuje ji netrukus perkelta į didįjį altorių. Vienuolyno namai pradėti statyti 1694 m., baigti XVIII a. pradžioje. Kol buvo statoma bažnyčia, 1694 m. vienuolyno koridoriuje buvo įrengta koplyčia. Keturi dviaukščiai korpusai supa keturkampį uždarą kiemą, ant pietinio korpuso vėliau užstatytas mezoninas. Bažnyčios dekoravimo darbai trinitorių pastangomis baigti tik XVIII a. II-oje pusėje. 1734 m. rūsyje įrengtos kriptos, 1744 m. pastatytas A. Sapiegos antkapinis paminklas. XVIII a. II-oje pusėje prie bažnyčios fasado pristatyti du bokštai. 1756 m. Vilniaus vyskupas Tomas Zenkavičius šventovę dar kartą konsekravo Švč. Trejybės, Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio ir Švč. Mergelės Marijos gimimo titulu. XVIII a. pabaigoje tris paveikslus bažnyčios altoriams nutapė Pranciškus Smuglevičius. 1838 m. trinitoriai savo lėšomis atnaujino visą bažnyčią. XVII a. pabaigoje atvykę į Vilnių trinitoriai buvo reformuoto trinitorių ordino ispaniškosios atšakos atstovai. Jie pirmiausia užsiėmė misijų veikla. Tikinčiuosius į šią bažnyčią labiausiai traukė stebuklais garsi Jėzaus Nazariečio skulptūra, kurios kultą trinitoriai uoliai platino, kiekvieną gegužės penktadienį vykusiose iškilmingose pamaldose. Nuo 1711 iki 1787 m. vienuolynas gavo daug popiežių indulgencijų, suteikiančių atlaidus aplankiusiems bažnyčią, ir stebuklingąją Jėzaus statulą. XVIII a. vienuolyne veikė ordino kolegija. Yra išlikę joje dėsčiusių trinitorių filosofijos paskaitų rankraščių. Nuo 1726 m. prie vienuolyno veikė parapinė mokykla. 1864 m. bažnyčia paversta Šv. Mykolo Arkangelo cerkve. Pašalinti nišose buvę šeši šoniniai altoriai, puošni rokokinė sakykla ir A. Sapiegos paminklas, taip pat ant nišų archivoltų buvę skulptūros. Bažnyčios priekyje pristatytas lakoniškų formų tambūras, perdirbtas kupolo žibintas ir bokštų šalmų forma. Vienuolyne tuo metu įsikūrė kareivinės. 1919 m.366. Bažnyčios interjeras iš J. K. Vilčinskio albumo bažnyčia priskirta Lenkijos kariuomenės ligoninei, o vienuolyno pastatai 1924 m. pritaikyti Universiteto klinikoms. 1940 m. didžiajame altoriuje pastatyta anksčiau čia buvusios Jėzaus Nazariečio skulptūros kopija. Nuo 1993 m. vienuolyno ansamblyje veikia Vilniaus kunigų seminarija. Architektūra ir išlikę jos dekoro fragmentai primena šios Lietuvoje retos vienuolijos dvasinę tradiciją ir liudija aukštą šventovės fundatorių meninės kultūros lygį. Vėlyvojo baroko stiliaus centriško plano bažnyčia įdomi savo architektūros sprendimu ir plastiniu dekoru, kuriančiu jaukų ir harmoningą interjerą. Pagrindinio bažnyčios fasado svarbiausias dekoratyvinis akcentas - dvigubas frizas, papuoštas turtingu reljefiniu ornamentu su virš portalo įkomponuota skulptūrine grupe, simbolizuojančia trinitorių veiklą (reljefas vaizduoja du krikščionis karius, patekusius į kitatikių nelaisvę, ir juos raminantį angelą). Interjeras sužavi stiuko lipdinių dekoru: kampiniai tribriauniai piliastrai užbaigti puošniais korintiniais kapiteliais, sienas viršuje juosia platus antablementas su turtingai ornamentuotu frizu, aštuonkampio kupolo apačioje, kampuose įkomponuoti Kristaus kančios simbolius laikantys angelai. Trinitorių paveikslai ir skulptūros išblaškyti po kitas bažnyčias. Stebuklinga laikoma Ecce Homo skulptūra išliko netoliese esančioje Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčioje. Lietuvos dailės muziejaus saugyklose yra keletas bažnyčios altorinių paveikslų, tarp jų ir trinitoriaus tapytojo Johanno Prehtlio sukurtas palaimintojo Mykolo de Sanctis atvaizdas, P. Smuglevičiaus nutapytas paveikslas, vaizduojantis Švč. Trejybę garbinančius trinitorius. Vilniaus katedroje (Tremtinių koplyčioje) šiuo metu yra įspūdingas XVII a. II-osios pusės Nukryžiuotasis, buvęs viename šoniniame trinitorių bažnyčios altoriuje. Vienuolyno pastatai santūrių architektūros formų, jų fasadai lygūs, tik karnizas juosia pastogę.

Rasti galima: Smėlio g. 10, tel. (2) 34 35 77, objekto vaizdinė medžiaga

 

Sapiegų rūmai ir parkas

Vienintelis brandžiojo baroko (XVII a. paskutinis dešimtmetis) rūmų ansamblis išlaikęs pagrindinius teritorijos kontūrus ir svarbiausius ansamblio kompozicijos elementus – rūmų kiemą su kiemo centre stovinčiais rūmais, į rūmus orientuotą centrinę parko dalį ir jo ašyje nutiestą centrinį taką, jungiantį Antakalnio gatvę su rūmų kiemu, centrinės parko alėjos pradžioje ir alėjos įėjime į rūmų kiemą tebestovinčiais vartais. Nežiūrint XIX –XX a. statybų, natūroje galima atsekti sodo – daržo, buvusio tarp parko ir Trinitorių vienuolyno ribas, o taip pat skersinę parko alėją nukreiptą į tuo pat metu statytos Trinitorių bažnyčios pagrindinį portalą. Skersinėje parko alėjoje, parko tvoroje ir sienoje prie bažnyčios šventoriaus buvo dveji barokiniai vartai. Vieni iš jų dabar matomi Bulhako (?) nuotraukoje. Rūmų kiemo tvoroje, dabartinės L. Sapiegos gatvės ašyje tebestovi pietiniai vartai į rūmų kiemą. Šiauriniai vartai – vartai tarp rūmų reprezentacinio kiemo ir ūkinio kiemo nugriauti apie XIX a. vidurį. Ryškiausia ansamblio vertybė – rūmai su pagrindiniame fasade išlikusiais autentiškais langų apvadais ir lipdyba. Rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų išliko skliautai. Rūmai sužaloti 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijos metu

Labai liūdna ir skaudu, kad mūsų valdžia beveik neskiria dėmesio šiam unikaliam objektui leisdama jam ir toliau irti. Gal nykstantys pastatų vaizdai, patalpinti Antakalnio galerijoje, privers mūsų valdžios vyrus kuo greičiau susimąstyti apie šio unikalaus pastatų ansamblio likimą ir pradėti taip laukiamą renovaciją.

Rasti galima: Antakalnyje, Sapiegos g., objekto vaizdinė medžaiga

 

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431–1500 m., 1594 m. sudegė. 1609–1616 m. suręsta nauja, medinė bažnyčia. Prie jos buvo prieglauda. Mirus bažnyčios statytojui klebonui Petrui Korkonosui, vyskupas Eustachijus Valavičius 1625 m. iš Krokuvos pasikvietė Laterano kanauninkų vienuolius ir jiems paskyrė bažnyčią. Per karą 1655 m. beveik visai sugriauta. Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (kertinis akmuo padėtas birželio 29 dieną). Statybą organizavo ir medžiagomis rūpinosi kanauninkų vienuolyno viršininkas B. Šamotulskis. 1669–1671 m. statybai vadovavo J. Zaoras, nuo 1672 m. – italų architektas Džambatista Fredianis. Iki 1674 m. išmūrytos sienos, 1674–1675 m. – skliautai, kupolas, bokštai. 1677–1682 m. pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje išmūryta šventoriaus tvora ir aštuoniakampės koplyčios. 1671 m. pradėta bažnyčios fasado, 1677 m. – vidaus apdaila. Ją atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis ir Džovanis Maria Galis. 1682 m. mirus M. K. Pacui, apdailos darbai sustojo. 1701 m. bažnyčia beveik užbaigta, trūko tik didžiojo altoriaus. 1801–1804 m. restauruotos skulptūros, sukurta laivo formos sakykla ir 2 šoniniai altorėliai. 1805 m. įrengtas didysis altorius su dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas". Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. Vilniaus gubernatorius 1868 m. pasiūlė bažnyčią uždaryti ir joje įrengti cerkvę. Architektas Ivanas Levickis 1869 m. parengė bažnyčios pertvarkymo projektą (sąmatinė vertė 16 554 rb). Generalgubernatorius nesutiko skirti tiek pinigų, bažnyčia liko katalikams. Ji 1870–1878 ir 1901–1903 m. restauruota. 1915 m. karo pabėgėliams leistos lietuviškos pamaldos. 1942 m. bažnyčia apgriauta. 1944–1946 m. atstatytas kupolas. 1949–1963 m. klebonavęs Mykolas Tarvydas 1954 m. perdengė stogą. 1953–1989 m. bažnyčioje buvo laikomas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. 1968 m. įrengtas šildymas, 1969–1974 m. rekonstruota bažnyčios išorė, 1976–1984 m. restauruotas vidus.

Rasti galima: Antakalnio g. 1, objekto vaizdinė medžiaga

 

Šv. Faustinos namelis

Šiame Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno name gyveno Šv. Faustina Kowalska 1933-1936 m. Būtent čia ji turėjo mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai prižiūrint, dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą, esantį dabar Dievo Gailestingumo šventovėje. Šiame namelyje Šv. Faustinai apsireiškęs Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį. Vilniuje ji susitiko ir kun. Mykolą Sopočko, tapusį jos dvasios tėvu, kuris paragino ją rašyti dienoraštį ir padrąsino imtis patikėtos misijos skelbti Viešpaties gailestingumą.

Rasti galima: Grybo g. 29