Lankytinų vietų Antakalnyje rodyklė:
Antakalnio bunkeriai, Antakalnio kapinės, Antakalnio buvęs trinitorių vienuolynas, Sapiegų Rūmai ir Parkas, Sapiegų parko liepa, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Šv. Faustinos namelis, Antakalnio suoliukų parkas, Vilniaus Universiteto botanikos sodas, Vilniaus Šveicarija (Sapieginės pažintinis takas)
Antakalnio bunkeriai
Bunkerių kompleksą sudaro penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Vienas bunkerių - dviaukštis. Bunkerius juosia labai siauri tuneliai, arba ventiliacijos kanalai. Netoli požemių likęs akmenimis grįstas kelias, ankščiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Šiuo metu bunkeriai yra apleisti ir yra rengiamas bendras gynybinių įrenginių panaudojimo planas.
Rasti galima: Šilo g., objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Antakalnio kapinės
Antakalnio kapinės (anksčiau – Karių kapinės) – 1809 m. įkurtos Antakalnio rajone Vilniuje. Čia palaidoti įvairių tautybių kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, meninkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės. Tarybiniais laikais sukurtas paminklas kariams su amžinają ugnimi, palaidota daug to meto politikos veikėjų.
Šiose kapinėse palaidoti:
1919-1920 m. žuvę Lenkijos kariai;
2003 metais perlaidoti 1812 metais žuvę Napoleono armijos karių palaikai, rasti Šiaurės miestelyje, Vilniuje
Aktoriai: Audris Mečislovas Chadaravičius, Vytautas Grigolis, Arnas Rosenas
Dailininkai: Romas Dalinkevičius, Stasys Krasauskas, Albina Makūnaitė, Domicėlė Tarabildienė
Muzikantai ir kompozitoriai: Virgilijus Noreika, Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė
Politikai: Justas Paleckis, Rolandas Pavilionis, Antanas Sniečkus
Rašytojai ir poetai: Jonas Avyžius, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Antanas Venclova
Rasti galima: Karių kapų g. 11, objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Antakalnio buvęs trinitorių vienuolynas ir viešpaties Jėzaus bažnyčia
Vienuoliai trinitoriai atvyko į Vilnių 1693 m. Jų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono bei Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva Viešpaties Jėzaus bažnyčia 1694-1717 365. Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir vienuolynasmetais pastatyta priemiestinės Sapiegų rezidencijos teritorijoje. 1700-1705 metais bažnyčios dekoravimo darbus prižiūrėjo (ir pats dekoravo) skulptorius Pietro Pertis. Bažnyčia Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio titulu pirmą kartą konsekruota 1716 m. Kitą dieną į bažnyčią įnešta Jėzaus Nazariečio skulptūra, užsakyta pirmojo vienuolyno viršininko ispano kun. Juozapo ir K. J. Sapiegos lėšomis pagaminta Romoje pagal Madride saugotą stebuklingą Ecce Homo skulptūrą. 1700 m. pasiekusi Vilnių ši skulptūra kurį laiką buvo laikoma vienuolyno koridoriuje, tačiau jau XVII a. pabaigoje trinitorių Generalinė kapitula buvo nusprendusi statyti tokias skulptūras visų trinitorių bažnyčių didžiuosiuose altoriuose. Matyt, todėl ir Vilniuje ji netrukus perkelta į didįjį altorių. Vienuolyno namai pradėti statyti 1694 m., baigti XVIII a. pradžioje. Kol buvo statoma bažnyčia, 1694 m. vienuolyno koridoriuje buvo įrengta koplyčia. Keturi dviaukščiai korpusai supa keturkampį uždarą kiemą, ant pietinio korpuso vėliau užstatytas mezoninas. Bažnyčios dekoravimo darbai trinitorių pastangomis baigti tik XVIII a. II-oje pusėje. 1734 m. rūsyje įrengtos kriptos, 1744 m. pastatytas A. Sapiegos antkapinis paminklas. XVIII a. II-oje pusėje prie bažnyčios fasado pristatyti du bokštai. 1756 m. Vilniaus vyskupas Tomas Zenkavičius šventovę dar kartą konsekravo Švč. Trejybės, Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio ir Švč. Mergelės Marijos gimimo titulu. XVIII a. pabaigoje tris paveikslus bažnyčios altoriams nutapė Pranciškus Smuglevičius. 1838 m. trinitoriai savo lėšomis atnaujino visą bažnyčią. XVII a. pabaigoje atvykę į Vilnių trinitoriai buvo reformuoto trinitorių ordino ispaniškosios atšakos atstovai. Jie pirmiausia užsiėmė misijų veikla. Tikinčiuosius į šią bažnyčią labiausiai traukė stebuklais garsi Jėzaus Nazariečio skulptūra, kurios kultą trinitoriai uoliai platino, kiekvieną gegužės penktadienį vykusiose iškilmingose pamaldose. Nuo 1711 iki 1787 m. vienuolynas gavo daug popiežių indulgencijų, suteikiančių atlaidus aplankiusiems bažnyčią, ir stebuklingąją Jėzaus statulą. XVIII a. vienuolyne veikė ordino kolegija. Yra išlikę joje dėsčiusių trinitorių filosofijos paskaitų rankraščių. Nuo 1726 m. prie vienuolyno veikė parapinė mokykla. 1864 m. bažnyčia paversta Šv. Mykolo Arkangelo cerkve. Pašalinti nišose buvę šeši šoniniai altoriai, puošni rokokinė sakykla ir A. Sapiegos paminklas, taip pat ant nišų archivoltų buvę skulptūros. Bažnyčios priekyje pristatytas lakoniškų formų tambūras, perdirbtas kupolo žibintas ir bokštų šalmų forma. Vienuolyne tuo metu įsikūrė kareivinės. 1919 m.366. Bažnyčios interjeras iš J. K. Vilčinskio albumo bažnyčia priskirta Lenkijos kariuomenės ligoninei, o vienuolyno pastatai 1924 m. pritaikyti Universiteto klinikoms. 1940 m. didžiajame altoriuje pastatyta anksčiau čia buvusios Jėzaus Nazariečio skulptūros kopija. Nuo 1993 m. vienuolyno ansamblyje veikia Vilniaus kunigų seminarija. Architektūra ir išlikę jos dekoro fragmentai primena šios Lietuvoje retos vienuolijos dvasinę tradiciją ir liudija aukštą šventovės fundatorių meninės kultūros lygį. Vėlyvojo baroko stiliaus centriško plano bažnyčia įdomi savo architektūros sprendimu ir plastiniu dekoru, kuriančiu jaukų ir harmoningą interjerą. Pagrindinio bažnyčios fasado svarbiausias dekoratyvinis akcentas - dvigubas frizas, papuoštas turtingu reljefiniu ornamentu su virš portalo įkomponuota skulptūrine grupe, simbolizuojančia trinitorių veiklą (reljefas vaizduoja du krikščionis karius, patekusius į kitatikių nelaisvę, ir juos raminantį angelą). Interjeras sužavi stiuko lipdinių dekoru: kampiniai tribriauniai piliastrai užbaigti puošniais korintiniais kapiteliais, sienas viršuje juosia platus antablementas su turtingai ornamentuotu frizu, aštuonkampio kupolo apačioje, kampuose įkomponuoti Kristaus kančios simbolius laikantys angelai. Trinitorių paveikslai ir skulptūros išblaškyti po kitas bažnyčias. Stebuklinga laikoma Ecce Homo skulptūra išliko netoliese esančioje Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčioje. Lietuvos dailės muziejaus saugyklose yra keletas bažnyčios altorinių paveikslų, tarp jų ir trinitoriaus tapytojo Johanno Prehtlio sukurtas palaimintojo Mykolo de Sanctis atvaizdas, P. Smuglevičiaus nutapytas paveikslas, vaizduojantis Švč. Trejybę garbinančius trinitorius. Vilniaus katedroje (Tremtinių koplyčioje) šiuo metu yra įspūdingas XVII a. II-osios pusės Nukryžiuotasis, buvęs viename šoniniame trinitorių bažnyčios altoriuje. Vienuolyno pastatai santūrių architektūros formų, jų fasadai lygūs, tik karnizas juosia pastogę.
Rasti galima: Smėlio g. 10, tel. (2) 34 35 77, objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Sapiegų rūmai ir parkas
Vienintelis brandžiojo baroko (XVII a. paskutinis dešimtmetis) rūmų ansamblis išlaikęs pagrindinius teritorijos kontūrus ir svarbiausius ansamblio kompozicijos elementus – rūmų kiemą su kiemo centre stovinčiais rūmais, į rūmus orientuotą centrinę parko dalį ir jo ašyje nutiestą centrinį taką, jungiantį Antakalnio gatvę su rūmų kiemu, centrinės parko alėjos pradžioje ir alėjos įėjime į rūmų kiemą tebestovinčiais vartais. Nežiūrint XIX –XX a. statybų, natūroje galima atsekti sodo – daržo, buvusio tarp parko ir Trinitorių vienuolyno ribas, o taip pat skersinę parko alėją nukreiptą į tuo pat metu statytos Trinitorių bažnyčios pagrindinį portalą. Skersinėje parko alėjoje, parko tvoroje ir sienoje prie bažnyčios šventoriaus buvo dveji barokiniai vartai. Vieni iš jų dabar matomi Bulhako (?) nuotraukoje. Rūmų kiemo tvoroje, dabartinės L. Sapiegos gatvės ašyje tebestovi pietiniai vartai į rūmų kiemą. Šiauriniai vartai – vartai tarp rūmų reprezentacinio kiemo ir ūkinio kiemo nugriauti apie XIX a. vidurį. Ryškiausia ansamblio vertybė – rūmai su pagrindiniame fasade išlikusiais autentiškais langų apvadais ir lipdyba. Rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų išliko skliautai. Rūmai sužaloti 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijos metu
Labai liūdna ir skaudu, kad mūsų valdžia beveik neskiria dėmesio šiam unikaliam objektui leisdama jam ir toliau irti. Gal nykstantys pastatų vaizdai, patalpinti Antakalnio galerijoje, privers mūsų valdžios vyrus kuo greičiau susimąstyti apie šio unikalaus pastatų ansamblio likimą ir pradėti taip laukiamą renovaciją.
Rasti galima: Antakalnyje, Sapiegos g., objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Sapiegų parko liepa
Sapiegų parko liepa – seniausia Vilniaus liepa, auganti Antakalnyje įsikūrusių Sapiegų rūmų (buv. Sapiegos ligoninės) parke, netoli ištaigingų įvažiavimo vartų prie Antakalnio gatvės. Sapiegoms priklausiusios rezidencijos parkas – seniausias ir vienas iš ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje.
Ši liepa nuo 1996 m. gegužės 29 d. yra Vilniaus miesto savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Prie medžio įrengtas informacinis stendas.
2014 m. pavasarį senoji Vilniaus krašto liepa buvo tvarkoma: formuojama medžio viršūnė, šalinamos negyvos šakos ir menkavertės ataugos.
2016 metais Sapiegų parke prie senosios liepos už lankytojų lėšas pastatytas naujas informacinis stendas.
Truputis informacijos apie pačią liepą:
- Medžio rūšis: mažalapė liepa
- Aukštis: 28m.
- Kamieno apimtis 1,3m. aukštyje: 4,40m.
- Amžius: apie 350 metų (kituose šaltiniuose – apie 300 metų)
Rasti galima: Antakalnyje, Sapiegų parke, objekto mini galerija:
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431–1500 m., 1594 m. sudegė. 1609–1616 m. suręsta nauja, medinė bažnyčia. Prie jos buvo prieglauda. Mirus bažnyčios statytojui klebonui Petrui Korkonosui, vyskupas Eustachijus Valavičius 1625 m. iš Krokuvos pasikvietė Laterano kanauninkų vienuolius ir jiems paskyrė bažnyčią. Per karą 1655 m. beveik visai sugriauta. Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (kertinis akmuo padėtas birželio 29 dieną). Statybą organizavo ir medžiagomis rūpinosi kanauninkų vienuolyno viršininkas B. Šamotulskis. 1669–1671 m. statybai vadovavo J. Zaoras, nuo 1672 m. – italų architektas Džambatista Fredianis. Iki 1674 m. išmūrytos sienos, 1674–1675 m. – skliautai, kupolas, bokštai. 1677–1682 m. pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje išmūryta šventoriaus tvora ir aštuoniakampės koplyčios. 1671 m. pradėta bažnyčios fasado, 1677 m. – vidaus apdaila. Ją atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis ir Džovanis Maria Galis. 1682 m. mirus M. K. Pacui, apdailos darbai sustojo. 1701 m. bažnyčia beveik užbaigta, trūko tik didžiojo altoriaus. 1801–1804 m. restauruotos skulptūros, sukurta laivo formos sakykla ir 2 šoniniai altorėliai. 1805 m. įrengtas didysis altorius su dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas". Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. Vilniaus gubernatorius 1868 m. pasiūlė bažnyčią uždaryti ir joje įrengti cerkvę. Architektas Ivanas Levickis 1869 m. parengė bažnyčios pertvarkymo projektą (sąmatinė vertė 16 554 rb). Generalgubernatorius nesutiko skirti tiek pinigų, bažnyčia liko katalikams. Ji 1870–1878 ir 1901–1903 m. restauruota. 1915 m. karo pabėgėliams leistos lietuviškos pamaldos. 1942 m. bažnyčia apgriauta. 1944–1946 m. atstatytas kupolas. 1949–1963 m. klebonavęs Mykolas Tarvydas 1954 m. perdengė stogą. 1953–1989 m. bažnyčioje buvo laikomas karstas su Šv. Kazimiero palaikais. 1968 m. įrengtas šildymas, 1969–1974 m. rekonstruota bažnyčios išorė, 1976–1984 m. restauruotas vidus.
Rasti galima: Antakalnio g. , objekto mini galerija:
Šv. Faustinos namelis
Šiame Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno name gyveno Šv. Faustina Kowalska 1933-1936 m. Būtent čia ji turėjo mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai prižiūrint, dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą, esantį dabar Dievo Gailestingumo šventovėje. Šiame namelyje Šv. Faustinai apsireiškęs Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį. Vilniuje ji susitiko ir kun. Mykolą Sopočko, tapusį jos dvasios tėvu, kuris paragino ją rašyti dienoraštį ir padrąsino imtis patikėtos misijos skelbti Viešpaties gailestingumą.
Rasti galima: Grybo g. 29, objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Antakalnio suoliukų parkas
Greta didžiausio viešo rajono parko, netoli V.Žalakevičiaus gatvės yra įkurtas Antakalnio suoliukų parkas. Jame pastatytus suoliukus-skulptūras sukūrė garsūs Lietuvos menininkai. Parko vieta parinkta atsižvelgus į gyventojų srautus ir jų poreikius: siekta, kad jame būtų galima leisti tiek aktyvų laisvalaikį, tiek ramiai pailsėti. Iš daugiau nei 20 pasiūlymų buvo pasirinkti Ryto Jono Belevičiaus, Kęstučio Musteikio, Dalios Matulaitės, Arvydo Ališankos, Kazio Venclovos ir Mindaugo Junčio projektai, juos atrinkti padėjo vyriausiasis „Antakalnio terasų“ architektas Algirdas Kaušpėdas. Parkas įkurtas bendrabarbiaujant „MG Valda“ ir Vilniaus miesto savivaldybei.
Rasti galima: V.Žalakevičiaus g., objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Vilniaus Universiteto botanikos sodas
Vilniaus universiteto (VU) botanikos sodas Kairėnuose yra rytiniame Vilniaus miesto pakraštyje, Antakalnio seniūnijoje. Gamtiniu požiūriu botanikos sodas įsikūręs Dvarčionių moreninio kalvyno šiauriniame šlaite. VU botanikos sodas Kairėnuose įkurtas XX a. pabaigoje. 1974 m. VU botanikos sodo plėtrai paskirtas sklypas Kairėnuose su sena dvarviete ir parku, sovietmečio pradžioje priklausęs psichoneurologinei ligoninei. Čia buvo įkurtas ne tik botanikos sodas, bet ir biotechnologijų ir genetikos laboratorija.
Šiuo metu Kairėnuose yra pagrindinė VU botanikos sodo dalis. Botanikos sodo Kairėnuose plotas – net 191,5 ha. Natūraliose ir pusiau natūraliose buveinėse (plačialapių ir pelkėto lapuočių miško, pušyno, tvenkinio) veši 445 rūšių augalai. Botanikos sodo kolekcijose auginama augiau kaip 8 400 svetimžemių augalų. Įspūdingiausios rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų, parko rožių, svogūninių ir alpinių augalų ekspozicijos. 2009 m. rekonstruotame buvusiame Kairėnų dvaro svirne-malūne įkurtas informacinis ir edukacinis centras su kavine. 2012 m. atidarytas Japoniškas sodas. Botanikos sode vyksta įvairūs renginiai ir šventės. Čia galima ne tik grožėtis augalais, bet ir iškylauti, jodinėti žirgais, švęsti asmenines šventes ar tiesiog pailsėti gražioje aplinkoje. Per metus botaniko sodą aplanko apie 78 tūkst. lankytojų.
2016 m. po trejus metus trukusios renovacijos Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose atidarytas unikalus žaliasis pastatas. Atnaujintame 800 kv. m ploto administraciniame-laboratoriniame pastate universiteto mokslininkai ir studentai atlieka tyrimus bei eksperimentus. Žaliojo dizaino statinį išskiria jį puošiančios vertikalios žolės kolonos, o ant stogo įrengta 200 kv. m ploto apžvalgos aikštelė, kurioje pasodinti įvairūs želdiniai. Ši aikštelė atvira lankytojams.
Kairėnų botanikos sodo teritorija šaltiniuota, čia išlikusi šaltinių maitinamų tvenkinių sistema. Kadaise Kairėnų šaltinių vanduo suko vandens malūno, kurio pastatas išliko iki šių dienų, ratą. Pagrindinio Kairėnų šaltinio aplinka labai gražiai sutvarkyta. Tai vienas iš gražiausių šaltinių Vilniuje. Šaltinis trykšta senojo dvaro parko, kuriame įrengtas savaiminės floros ekspozicijos takas, pakraštyje, Dvarčionių moreninio kalvyno šlaite. Šaltinio ištaka apdėta ir išgrįsta akmenimis. Šaltinio tėkmė suformuoja upeliuką, kuris teka per Kairėnų tvenkinius, o palikęs botanikos sodą grioviais pasiekia Upelės (Kairios) upę – kairįjį Neries intaką.
Rasti galima: Kairėnų g. 43, objekto mini galerija (galerijoje yra daugiau nuotraukų negu matosi puslapyje):
Vilniaus Šveicarija (Sapieginės pažintinis takas)
Sapieginės pažintinis takas įkurtas Pavilnių regioniniame parke ir driekiasi Antakalnio miškais. Nors takas įkurtas pačiame mieste, jame nerasite asfaltuotų kelių. Tad išsiruošus čia pasivaikščioti rekomenduojama apsiauti patogią, o drėgnesnio oro atveju – ir drėgmės bei purvo nebijančią avalynę. Sapieginės pažintinio tako reljefas yra labai įvairus ir gali nustebinti aukščio skirtumais. Kelio atkarpų, kai galima ramiai eiti tiesiog tiesiai, mažai. Įkalnėse ir nuokalnėse yra įrengti mediniai laiptai, palengvinantys kopimą į viršų ir leidimąsi žemyn, visgi daugelis jų tikrai gan ilgi.
Tokį kalvotą reljefą labai seniai suformavo tirpstantis ledynas. Norime atkreipti dėmesį, kad aukščiausia Sapieginės tako vieta yra Sapieginės erozinis atragis. Tai ilgos, vingiuotos, stačiašlaitės buvusio žemės paviršiaus liekanos, esančios tarp gilių raguvų, slėnių, kuriuos išgraužė senovėje tekėję ledyno tirpsmo vandens srautai. Šis atragis yra 53 m (203 m virš jūros lygio) aukščio, o jo apylinkės yra vadinamos Vilniaus Šveicarija.
Pažintinio tako ilgis - apie 6km. Take labai daug gan ilgų laiptų į ar nuo kalvų. Dėl to jis gali būti sudėtingas keliaujat su vežimėliais, mažais vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms.
Rasti galima: Šilo g., objekto mini galerija:
