Istorija:
Antakalnis, kaip priemiestis, susiformavo jau XV amžiuje. Antakalnis, nuo senamiesčio besiskiriantis savo kalvotu paviršiumi, turtingesniu reljefu, aukštesne padėtimi, pasižymi ne mažiau įvairia ir turtinga architektūra nei senamiesčio. Antakalnyje anksčiau kūrėsi ne amatininkai bei darbininkai, o smulkūs bajorai, valdininkai, kilo didikų bei dvarininkų rūmai, vienuolynų ir bažnyčių ansambliai. Antakalnio teritorija anksčiau tęsėsi nuo Vilnelės žiočių iki Didžiojo Kunigaikščio rezidencijos viršupyje; ji apėmė dabartinio Kalnų parko teritoriją bei gretimus rytinius naujai užstatytus plotus, buvusias Sluškų dvaro ir Pacų rūmų žemes, Leterano kanauninkų vienuolyno teritoriją, didžiausias Antakalnyje Sapiegų valdas, trinitorių vienuolyno, jezuitų vasarvietes, artilerijos, arba Pučkornios, žemes ir Didžiojo Kunigaikščio viršupį. Dabar dalis teritorijos, į kurią patenka Sluškų gatvės sklypas, nuo Vilnelės žiočių link šv. Petro ir Povilo priskiriama senamiesčiui. Antakalnis, net iki XIX a. pabaigos buvęs priemiestis, yra vienas seniausių Vilniaus rajonų, susiformavęs jau XV a. Nuo senų laikų per Antakalnį ėjo svarbus traktas, vedantis link šiaurinių valstybės sienų. Šiuo keliu žygiavo daugelis kariuomenių. 1956 m. Kalnų parke archeologai atrado XIV–XV a. sodybvietę. Antakalnyje kūrėsi turtingesni gyventojai, kilo ištaigingi gyvenamieji namai, kulto pastatai. Ypač gražiais ir jaukiais dvareliais bei ramiu gyvenimu Antakalnis garsėjo XVIII – XIX amžiuje. Aikštė priešais bažnyčią įvairiais laikais būdavo garsi miestiečių linksmybių vieta. Iki 1940 m. šioje aikštėje vykdavo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) atlaidai ir didelės mugės. 1893–1915 m. nuo Katedros į Antakalnį kursavo arklių tramvajus, vadinamoji „konkė“. Paskui – vagonėlis su lokomotyvu – tramvajaus prototipas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Antakalnyje esančioje Smėlio gatvėje buvo aptikti mamuto skeleto fragmentai.
Antakalnio pavadinimas yra lietuviškos kilmės. Jis kilęs nuo seno priešdėlio „anta“ (dabar „ant“) plius „kalnas“. Ir iš tiesų šis miesto rajonas įsikūręs aukštumoje, tarp kalvų. Apie Antakalnį paskelbta nemažai publikacijų. Antakalnio istorija, Sluškų ir Sapiegų rūmai, Viešpaties Jėzaus bažnyčia aprašyti žymaus XIX a. istoriko, etnografo, publicisto Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, menotyrininko Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“. Nusipelniusio Lietuvos architekto, urbanisto, architektūros teoretiko, prof. Jurgio Vanago knygoje „Primirštas Antakalnis“ (Vilnius, 2015) rašoma apie šio mikrorajono kilmę, formavimosi raidą, praeities įvykius, su šia vietove susijusius žymius žmones. Vilnietis publicistas, rašytojas, ne vienos Vilniui skirtos publikacijos autorius Ježis Survilo (Jerzy Surwiło) išleidęs vertingą knyga lenkų kalba „Pamiętam Antokol“. Čia rašoma apie šios vietovės istoriją ir architektūrą, kapines, su Antakalniu susijusias įvairių tautų asmenybes. Pateikta daug senų ir naujų nuotraukų, yra bibliografija ir pavardžių rodyklė.
Apie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią galima paskaityti architekto Antano Spelskio leidinyje „Vilniaus baroko perlas“ (Vilnius, 1964) ir istoriko Stasio Samalavičiaus knygoje „Baroko šedevras“ (Vilnius, 1979), Stasio ir Almanto Samalavičių knygoje „Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, Mindaugo Paknio leidinyje „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje“, Mečislovo Sakalausko fotografijų albume „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia = Ss. Peter and Paul’s church“. Turistams skirtas Piotro Borysovičiaus (Borysowicz) vadovas lenkų kalba „Kościół św. Piotra i Pawła w Wilnie: przewodnik“ (Wilno, 1997). Išleista Rūtos Janonienės ir Evaldo Purlio studija „Sapiegų rūmai Antakalnyje“ (Vilnius, 2012). Knygoje plačiai atskleidžiama rūmų istorija, perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida. Pateikiama pirmųjų aprašymų ir apžvelgiami istoriniai šaltiniai bei natūros tyrimai. Leidinyje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Labai vertingas skyrius „Svarbiausios Sapiegų rūmų Antakalnyje istorijos datos“. Jis susideda iš trijų dalių: „Laikotarpis iki Sapiegų“, „Sapiegų laikotarpis“ ir „Sapiegų rūmai po Nepriklausomybės atkūrimo ir jų likimas“. 2014 m. išleistas gausiai iliustruotas leidinys „Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje“. Knygoje analizuojama šio pastato architektūra ir istorija, rašoma apie lietuvybei didžiai nusipelniusį rūmų savininką inžinierių Petrą Vileišį ir kt. Pateikiama istorinė Antakalnio apžvalga. Informacijos apie keletą senųjų neišlikusių kulto pastatų (koplytėlių) yra senuosiuose vadovuose po Vilnių ir leidinyje „Nukentėję paminklai“.
Gamtinė geografinė mikrorajono padėtis:
Antakalnio seniūnija yra antra pagal teritorijos dydį tarp kitų Vilniaus miesto seniūnijų. Jos plotas 77,2 km² arba 19,3% visos Vilniaus miesto teritorijos. Antakalnyje yra apie 640 žmonių arba 3,9% visų Vilniaus įmonių. Įmonių tankumas yra vienas mažiausių mieste. Tas pats seniausias Vilniaus priemiestis, išsidėstęs prie Neries ir Vilnios upių tarp kalvų ir pušynų, visai susiformavęs jau XV amžiuje. Vakaruose ribojasi su Šnipiškių, pietuose su Užupio, šiaurės vakaruose su Žirmūnų mikrorajonais. Antakalnio pietvakariuose plyti senamiestis. Antakalnis - vienas seniausių ir prestižiškiausių Vilniaus miesto rajonų. Jame gyvena apie 50 000 žmonių, veikia 3 vidurinės mokyklos, Lietuvių kalbos institutas, 6 gydymo įstaigos, yra studentų miestelis. Antakalnis išsiskiria savo gamta. Vakariniu rajono pakraščiu teka Neris. Nuo šv. Petro ir Povilo bažnyčios lygiagrečiai Neries upei eina pagrindinė Antakalnio gatvė, kurioje yra dauguma verslui skirtų patalpų. Statmenai Antakalnio gatvei į vieną ir į kitą pusę išsidėsčiusios gatvelės su gyvenamaisiais namais. Šis rajonas turi gerą susisiekimą visuomeniniu transportu, jis laikomas vienu švariausių Vilniaus miesto gyvenamųjų mikrorajonų. Tai pats žaliausias miesto rajonas – miškai ir parkai sudaro apie 70% teritorijos.
Antakalnis turi seniūnijos statusą. Seniūnijos teritorijoje yra Antavilių, Aukštagirio, Aukštųjų Karačiūnų, Aukštosios Veržuvos, Didžiųjų Pupojų,Dvarčionių, Kairėnų, Kalnų, Liepinės, Lyglaukių, Mažųjų Pupojų, Mileišiškių, Pylimėlių, Šilo, Turniškių, Valakampių, Veržuvos, Vismaliukų, Žemųjų Karačiūnų gyvenvietės, Saulėtekio akademinis miestelis, Ežerėlio vasarvietė, Sapieginės kalvynas, Vilniaus universiteto botanikos sodas, Kalnų, Pavilnių bei Šveicarijos miško parkai.
Gyventojai:
Antakalnis tapo pirmuoju dideliu gyvenamuoju rajonu. Nuo 1960 m. čia pradėti kompleksiškai statyti nauji daugiabučiai namai. Dauguma jų išsirikiavo abipus Antakalnio gatvės – centrinės rajono ašies. Rajono projektą parengė architektai Rimvydas Jonas Alekna ir Vytautas Brėdikis. Gyventojai mikrorajone pasiskirstę nevienodai.Tankiausia gyvenama pietinėje Antakalnio mikrorajono dalyje, kadangi ta dalis arčiaus centro. Šiaurinė dalis yra mažiau apgyvendinta dėl stambių miškų. Antakalnio mikrorajonas užima antrą vietą Vilniuje pagal gyventojų skaičių. Pagal šį rodiklį Antakalnį lenkia tik Žirmūnų mikrorajonas. Pagal 2001m. balandžio mėnesio gyventojų surašymo duomenis, Antakalnyje gyveno apie 39,7 tūkstančio gyventojų. Šiuo metu gyventojų kiekis mikrorajone jau pasiekė net 50 000 tūkstančių gyventojų ribą.
Susisiekimas:
Antakalnio mikrorajonas yra išsidėstęs šiaurės rytų Vilniaus miesto dalyje. Vakarinis jo pakraštys sutampa su Nėrimi. Nepaisant to, susisiekimas tiek su kitais mikrorajonais, tiek pačiame Antakalnyje yra geras. Susisiekimui ypač svarbūs yra Žirmūnų, Šilo ir Valakupių tiltai. Jie išsidėstę ties tankiausiai gyvenama Antakalnio mikrorajono vieta. Antakalnio mikrorajone keleiviai pervežami dviejų rūšių viešuoju transportu: autobusais ir troleibusais. Pirmieji troleibusai, maršrutas Stotis- Antakalnis, į Vilniaus gatvę išriedėjo 1956-ųjų lapkričio 6-ąją. Nutiesus pirmają troleibusų liniją, sostinei nupirktos aštuonios naujos čekiškos transporto priemonės. Antakalnio mikrorajone, Žolyno gatvėje, pastatytas pirmasis dabartinis I troleibusų parkas.
Architektūriniai - urbanistiniai kraštovaizdžio ypatumai Vilniaus miesto kontekste:
Pačioje Antakalnio pradžioje sutinkame šv. Petro ir Povilo bažnyčią - gražiausias barokinis statinys meilės deivės šventyklai. Bažnyčia savo išskirtiniu grožiu Antakalniui suteikia nepakarotjamo žavesio. Bažnyčia 1668 m. pradėta statyti pagal archit. J. Zaoro projektą; vėliau darbams vadovavo archit. G. B. Frediani, skulpt. G. P. Perti, G. M. Gali. Bažnyčios fundatorius ir sumanytojas LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Šalia yra Laterano kanauninkų vienuolynas. Tai vertingas XVII a. baroko architektūros ir skulptūros sintezės pavyzdys. Antakalnio pradžioje, ant Neries kranto, stovi didingi, manierizmo stiliaus Sluškų rūmai, pastatyti 1700 m. Rūmus projektavo architektas ir skulptorius Pjetras Perti. Tuo metu rūmai priklausė Polocko vaivadai Dominykui Mykolui Sluškai. Vėliau juos valdė Potockiai, Puzinai, pijorai, Mykolas Kleopas Oginskis, pirklys D. Zaikovskis. 1831 m. carinė vyriausybė buvo pritaikiusi juos karinei tvirtovei (čia veikė kareivinės, amunicijos sandėliai, lazaretas). 1872–1940 m. rūmai naudoti kaip kalėjimas. Kiek toliau stovi rokokiniai buvę Pliaterių rūmai, kurių vidus ir parkas buvo sutvarkyti tuo metu madingu „kinišku“ stiliumi. XIX a. pr. šiuose rūmuose veikė restoranas „Kinija“ (dabar čia įsikūrusi Danijos karalystės ambasada). Tolėliau, atokiai nuo gretimų namų stovi Sapiegų rūmai. Rūmai buvo pastatyti 1689–1692 metais. Šiuos rūmus projektavo tas pats architektas P. Perti. Šie rūmai ir šalia jų esantis parkas yra vienintelis Lietuvoje išlikęs iki šių dienų baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų. 2012 m. pradėti pirmo šių rūmų restauravimo etapo darbai. Dešinėje pusėje dar ir šiandien tęsiasi buvusio Sapiegų dvaro parko tvoros. Į šiaurę nuo Sapiegų rūmų galima rasti Trinitorių bažnyčią ir greta išlikusius XVII a. pab.–XVIII a. trinitorių vienuolyno pastatus. Unikalūs neobarokinio stiliaus Vileišių rūmai, pastatyti 1904–1906 m. Projekto autorius – inžinierius Augustas Kleinas, statybą prižiūrėjo pats inžinierius Petras Vileišis. Šis pastatas yra vienas pirmųjų betoninių statinių Vilniuje. 1907 m. šiuose rūmuose buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda,1932–1938 m. veikė Jono Basanavičiaus iniciatyva įsteigta Lietuvių mokslo draugija, o 1930–1931 m. – lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Kaip teigiama, tai yra pirmoji lietuvių tautinio judėjimo rezidencija Vilniuje, tai ne tik gražūs pastatai, bet ir atminties vieta, simbolinis kompleksas, kurį reikia pažinti ir suprasti. Yra žmonių, manančių, kad čia galėjo būti paslėptas, o gal yra iki šiol, Lietuvos nepriklausomybės aktas. Dabar čia įsikūrę Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai. Štai tokia senovine dvasia prasideda Antakalnio istorija. Už šių senovinių pastatų dešinėje Neries krante sutinkame Saulės, Antakalnio ir Našlaičių kapines. Už jų driekiasi Šveicarijos parkas. Pažvelgus kairiau link Neries pamatysime gyvenamąjį kvartalą. Čia išsidėstę penkiaaukščiai gyvenamieji mūriniai namai. Važiuojant link Saulėtekio sutiksime daug naujų pastatų taip pat dvi vidurines mokyklas, keturias gydymo įstaigas, Antakalnio biblioteką bei paštą. Artėjant į Antakalnio pabaigą, Žirgo gatvėje, galima pamatyti modernų daugiaaukštį iš kurio viršutiių aukštų atsiveria fantastiški miesto vaizdai. V. Grybo g. 34 iškilo modernus daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksas, prie Šilo tilto - nauja ir moderni Ugnegesių ir gelbėtojų buveinė.
Rekreacinis panaudojimas:
Antakalnis išsiskiria savo gamta. Tarp miškų tyvuliuoja net keturi ežerai ( Antavilių, Baldžio, Tapelio bei Juodžio), vakariniu rajono pakraščiu teka Neris. Tai pats žaliausias miesto rajonas - miškai ir parkai sudaro 70% teritorijos ( Antavilio, Turniškių miškai, Šveicarijos parkas). Nemažą dalį sudaro saugomos teritorijos: tai Aukštagirio, Valakupių klonio geomorfologiniai, Veržuvos upelio hidrografinis ir Tapelių telmologinis draustiniai. Taigi Antakalnio mikrorajonas turi puikias sąlygas rekreacijai. Jo miškingos teritorijos puikiai tinka aktyviam poilsiui, turizmui. Saugomų teritorijų statusas leidžia apsaugoti jas nuo neigiamo poveikio. Antakalnio mikrorajono teritorijoje esantys ežerai yra labai populiarūs vilniečių tarpe ir sutraukia daug poilsiautojų. Prie kai kurių iš jų veža viešasis transportas. Taip pat čia yra įsteigta reabilitacijos centrų, poilsiaviečių, jojimo klubas. Dėl savo gražios gamtos, didelių miškingų neužstatytų plotų, ežerų gausos Antakalnio mikrorajonas turi labai didelį rekreacinį potencialą ir šiuos požiūriu jis yra smarkiai naudojamas, tačiau panaudojamas toli gražu ne visos jo galimybės.